Peru 2003
Labai norėjau nukeliauti į Boliviją ir į Peru išvykau visai atsitiktinai susipažinęs su viena mergina Osle. 2002 metų gruodį aš kartu su broliu Vaidu, jo žmona Šarūne, bei bendra drauge Virginija su dukrele Urte buvome išvykę paslidinėti, sutikti Naujus Metus, bei aplankyti vieną draugę į Norvegiją. Štai ten įsišnekėjęs su Vilda ir nutariau vykti kartu su ja ir jos draugu Per Haraldu į Peru, Pietų Amerikoje. Mano noras buvo įkopti į 6000m viršūnę. Internetu susiradau firmą, organizuojančią įkopimus, aptarėme kur kopsime ir kiek tai mums kainuotų. Kadangi mano kaip alpinisto patirtis nėra didelė, aš primygtinai savo draugams siūliau naudotis patyrusio gido paslaugomis - ką mes ir padarėme. Susitikę Limoje, sekantį rytą pabėgome iš to purvino, didžiulio miesto, kuriame po 22 valandos geriau neiti į gatvę. Po 8 valandų kelionės autobusu atvykome į Caraz'ą, mielą miestelį prie Cordillera Blanca šlaitų 2500 metrų aukštyje. Mus pasitiko Alberto Cafferata iš Pony's Expeditions
. Ten prasidėjo mūsų aklimatizacija. Iš Caraz'o pavažiavę mikroautobusais aukščiau į kalnus iki 4000m, darydavom vienos dienos žygius, tos pačios dienos vakare gryždami nakvoti atgal į viešbutį. Taip mes pasiruošėm įkopimui.
Plaza de Armas Caraz.
Iš kairės: Koji, Per Harald, Vilda, asiliukų varovas Jesus, virėjas Miki, Cesar, aš, Alberto.Per Harald nuotr.
Pirmoji viršūnė buvo Pisco. Techniškai nesudėtingas kalnas, bet daugeliui iš mūsų jo per akis užteko. Per Harald'as nusprendė toliau nebekopti pasiekęs ledyną ir jokiais būdais nesileido įkalbamas užsidėti "kates" ir pabandyti kopti aukštyn. Teko jį palikti. Vilda nusprendė lipti toliau, bent jau iki perėjos - taip skaičiuodami žingsnius iki dešimt mes pasiekėme perėją. Toliau ji nebelipo, sakydama, kad atgal ji tikriausiai nebepaeis ir mums ją teks nešti. Į viršūnę kopimą tęsėme tryse - aš, gidas Cezaris ir jo padėjėjas Koji. Po gero pusvalandžio Koji prasidėjo aukščio ligos simptomai - kopė jis vis lėčiau, stodavo kas 3-4 žingsniai, paėmiau jo kuprinę, neką tepadėjo. Dar po pusvalandžio, likus iki viršūnės 20-30 minučių kelio, tempėme jį kartu su Cezariu. Pasiekę viršūnę, nusifotografavome ir kuo greičiau žemyn, Koji sunkiai reagavo į komandas, griūdavo vos atsistojęs ant kojų, tekdavo pakilti iki jo, pakelti ir prilaikant leistis žemyn. Pavargau nežmoniškai. Pasiekus moreną, Koji pasijuto geriau ir padedamas Per Harald'o nusileido į bazinę stovyklą. Mes užkopėme!
Antroji viršūnė buvo Chopikalki. Gerokai sudėtingsnis kalnas, tačiau dėl blogų oro sąlygų mums tepasiskė pasiekti moreninę stovyklą 4900m aukštyje. Šioje stovykloje kažkas atsitiko su mano pilvu - pradėjo siaubingai raižyti ir pūsti, išsitraukiau vaistinėlę. Susiradau vaistų nuo viduriavimo, tačiau perskaitęs vaistų aprašymą, nusprendžiau nerizikuoti ir negerti - kas žino kaip jie veikia tame aukštyje. Teko ieškoti ramesnės vietelės tualetui....padėjo. Kitą rytą, orui nepagerėjus, nusprendėme nutraukti kopimą ir gryžti į Caraz'ą.
Indėniukai žiūri kaip mes ruošiamės į bazinę stovyklą. Centre Chopikalki viršūnė.
Caraz'e mano keliai su Vilda ir Per Harald'u išsiskyrė - jie patraukė link Ramiojo Vandenyno,o aš atgal į kalnus. Kadangi už ekspediciją buvo sumokėta iš anksto, aš dar turėjau maisto, du nešikus ir gidą trims dienoms. Taip mes iškeliavome į kitą Cordillera Blanca dalį. Gidas Cezaris pasiūlė nedidelį treką su galimybe užkopti į tris viršūnes. Deja dėl tų pačių blogų oro sąlygų mes įkopėme tik į vieną - Ishinka.
Pakeliui į Ishinka. Leidžiamės.
Po šio treko persikėliau į kitą miestą - Huaraz, kuris gyvena iš turistų ir alpinistų. Huaraz'e pilna restoranų, disko barų, nedidelių krautuvėlių prekiaujančių turistiniu ar alpinistiniu, padėvėtu, o kartais ir nauju inventoriumi, rūbais. Gyvenimas čia sezono metu "verda". Turėjau dvi savaites iki skrydžio atgal namo, paprašiau Cezario, kad padėtų man pasiekti tai ko aš čia atvykau - įkopti į 6000m viršūnę. Jis pasiūlė keliauti į Cordillera Huayhuash už 300km nuo Huaraz'o. Apie kalnus, esančius ten, nežinojau nieko.
Gegužės 14 dienos ankstų rytą aš, gidas Cezaris ir jo padėjėjas, bei mokinys Koji išvykome link Cordillera Huayhuash. Tos pačios dienos vakare įsikūrėme mažame Llamac kaimelyje 3300m aukštyje, kuriame iki šių dienų nėra elektros ir telefoninio ryšio. Sekančia diena sukrovę savo maistą ir įrangą ant mulų, patys patraukėme link bazinės stovyklos prie Jachuaccocha ežero 4066m aukštyje. Neįtikėtino grožio kalnų ežeras, pilnas upėtakių. Gidui Cezariui pasiūlius nusprendėme visų pirma užkopti į žemesnį kalną - Diablo Mudo 5223m. Sekantį rytą iškeliavom link jo. Kitą dieną be didelio vargo užkopėm į viršūnę ir grįžom prie upėtakių ežero. Pailsėję vieną dieną, pradėjom įkopimą į Rasac 6040m. Pakilom į moreninę stovyklą 5200m, ten praleidom vieną naktį, o kitą rytą įsikūrėme ant ledyno 5600m.
Ledyninė stovykla.
Nors jau tris savaites buvau praleidęs kalnuose, ledyninėje stovykloje aukštis
reiškėsi nemaloniais pojūčiais: galva buvo sunki, kūnas tarsi pavargęs, judesiai
lėti. Sėdint vienoje vietoje apimdavo tingumas, nenoras ką nors veikti. Šovė į
galvą mintis pasivaikščioti, tad su Koji išėjom ledynu link perėjos. Sugryžom į
palapines jau temstant, prieš akis atsivėrė besileidančios saulės spindulių
nurausvintos Andų viršūnės.
Saulėlydis
Viršūnės šturmui suplanavome išeiti šeštą ryto. Anksti atsikėlę išsivirėme košės, išgėrėme arbatos, tačiau iš stovyklos išėjome tik apie aštuntą ryto, Cezaris kažko tai vis atidėliojo išėjimą. Po 30 minučių pasiekėm ledyno kraštą, pradėjome kopti uolomis. Koji kopė labai lėtai ir į viršūnę užkopėme tik 3 valandą po pietų. Buvo gerokai per vėlu! Temti pradėdavo apie 18 valandą. Kuo skubiausiai padėjom leistis, tačiau iki ledyno likus šešioms virvėms(apie tris šimtus vertikalių metrų) galutinai sutemo. Neturėjome nei šiltų striukių, nei maisto, nei kuro su degikliu, o blogiausia, kad nei vienas iš mūsų neturėjo žibintuvėlio - tęsti nusileidimą tapo labai pavojinga. Cezaris pasiūlė sulaukti ryto. Aš su tuo nenorėjau sutikti. Naktis buvo giedra, švietė mėnulis, buvo galima įžiūrėti atskirus uolos kontūrus. Po gero pusvalandžio debatų, pradėjome leistis žemyn. Svarbiausia buvo rasti patikimą uolos kraštą saugai. Tam tikslui padėdavo fotoaparato blykstė. Taip apgraibomis per keturias valandas nusileidome iki ledyno. Į stovyklą grįžome prieš pat vidurnaktį. Labai pavargę, bet laimingi. Tikslas įkopti į 6000m viršūnę pasiektas!